Tarp kitų, skubesnių naujienų – frazė ragely:
“Ar girdėjai? Senokai. Deja, ji labai kamavos”.
Nežinau, namie ar kitur. Dabar nedažnai
lankausi tuose vitrinų ir tunelių tyruos.
Neatspėju ir mėnesio. Rodos, pavasarį būna
kiek lengviau pasitraukti: juoduojančio sniego,
anglinų pumpurų ir valkų bjauratis apramina,
nes atgimti daros ne taip jau svarbu. Aleksandras,
Eduardas, Ksenija (ji dar gyva). Išsiblaškiusios kartos.
Menu tik pūką ant skruosto, grebluojančią tarseną, dideles pėdas.
Per ryškūs lūpų dažai. Ne iš karto suprantamos akys.
Stalčiuose kaspinas, kvitai ir čekiai, jau pusė gyvenimo šičia.

Treji pirmieji metai praslenka veltui –
taip sako visi. Nevisiškai tai, ko tikėjais:
šaltis retuos laiškuos iš gimtinės, kurioj nesikeičia
nei kalėjimų sienos, nei laikraščių skiltys. Už grotų pirmajam aukšte
reklamos, antenos ir purvas. Ties akiračiu smailas mormonų
šventovės bokštas nei švirkštas (heroinas, ne opijus liaudžiai,
šiandien tvirtintų Karlas). Nematau, ar ji vagone,
ar jau sėdi už vairo: vis vien virš galvos grindinys,
betonas, gelžgaliai, būsimas kapas. Patamsyje girgžda liftai.
Sausas kontorų korys, kur tavo akcentas
nekliudo, tačiau neteikia vilčių. Nuo skausmo pagelbsti
ne žemynų kaita, o mirtis. Pradžioje ji padidina skausmą.

Iš tikrųjų, tiek laiko. Po smilkiniu renkasi raukšlės,
pro riešą, gal dar labiau pro pirštus prasišviečia kauliukai.
Kitam gyvenime buvom pažįstami. Ten sidabravo ožekšniai,
skroblynai riedėjo į slėnį. Ne, nieko tarp mudviejų. Ginčai,
apie skaitytas eiles, bičiulius. Vieną kartą net barnis prie durų,
kur pora beveidžių sfinksų iš juosvo cemento
tikriausiai stūkso ir šiandien. Paskui geresniojoj Bronxo daly
molbertas, iškreivintos šaknys, turinčios reikšti
nenykstantį ryšį su tėvynės gamta ir t. t. Nes gamta atsilygins:
kūnas nugali sielą, limfos greitkeliu skuba ląstelės,
bronchai džiūsta, ir medikas ištaria graikišką žodį,
paaukojantį mus Browno judesiui, šarmui ir rūgščiai.

Debesys, drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys.
Šitos upės neteka niekur. Prie garažo prislinkęs meškėnas
snukeliu pabarbena duris, voverė kibirkščiuoja spygliuos.
Įžiūrėdamas pirmą žibintą, beveik negalvoji
apie naktį. Širdis atkakliai tarsi kūdikio kumštis
daužo tai, ko nemoka įvardyti. Lapai apipila šaką,
triūsia skruzdėlės, veidrody blizga dažų buteliukas,
neįrėmintos sensta trapecijos, plaštakos, žvaigždės,
brangios tik jai. Visa tai buvo senokai.
Kūno gėda ir vargas, kosulys, nenumaldomas išskyrų kvapas,
įsipykęs noras, kad tai greičiau pasibaigtų,
abejingi praeiviai. Atleisk man tylą ragely.

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju “Gilbey’s”.
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemtį,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
               bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau nei sapnas.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

Ne jūra, o tvankios miglos, betono luitai,
gelžgaliai, tarp kurių patamsėjęs karminas
retkarčiais trykšta į orą. Pūvančių dumblių
užgožtas, kyšo bangolaužis – prieglobstis kirui.
Stebėtojas smėlio ir sąsiaurio sandūroj laukia,
kol raudonis užges šiapus stiebų suirutės
ir bus jau laikas namo. Bet kame gi jo namas?
Čia ar kitam vandenyno krante? Kalnuos, kur lavinos
nuogai nusvidino šlaitą? Po užmiesčio kėniais,
kur dūluoja įgriuvę rūsiai? Nejaunėjančiam kūne,
kuris atsisako paklusti? Galbūt abejonėj,
kad gyvenai? Tikrume, kad išnyksi? Rūdžių apnuodytoj terpėj
ar žvilgsny, kuris net joje
                                   pagauna simetriją, sandorą, saiką?

Pasaulį paantrina purvina
upokšnio vaga, trumpėja diena,
lėliukėje grumias kolonos,
ir smegenis vėl pristabdo sapnai
(suklaidintas jų ginčo, tu net nežinai,
Svarstyklės ar jau Skorpionas

valdo žemę). Šlapių stogų, aptvarų,
veidrodžių mėnuo. Alsuoja garu
prie šiukšlyno svyruojantis medis.
Kas galėjo išskristi – išskrido. Dagys
dreskia tuštumą. Stotį kamuoja drugys.
Bemaž kaip išnykusiais metais

alum ir keiksmais atsiduoda kertė
prie bufeto. Virš bėgių švytruoja žvaigždė
ir trūnija imperijos oras.
Tokią tėviškę skyrė tau Viešpats. Akla
sekluma, aptrupėjusių blokų tyla,
prekyvietė, castrum doloris,

atspindys po vokais, dešimt žodžių voke,
spraga atminty. Su gyvybe rūke
prasilenkia, kaip andai, gyvybė,
kol beveik išgirsti, kaip krūtinės narve
tyluma įsitempus įveikia save,
tamson įsiterpia dievybė

ar tai, ką mes laikom dievybe. Kantri,
ji kaip ostija vartos tuščiam gomury,
ir skardus trupinys ant liežuvio
atgaivina ir liepia atmerkti akis,
ir žmogus, dar nejusdamas, ką pasakys,
suvokia vien tai, kad nežuvo.

Vos pravėrus duris, viskas sugrįžta į vietą –
garlaiviukas ties prieplauka, eglės ir tujos.
Senutei, maitinančiai antis, ko gero, tiek metų, kiek Leni
Riefenstahl. Ne visai išsprogę kaštonai kalvos papėdėj
jaunesni, bet amžium tikriausiai prilygsta jos filmams.
Drėgna, šviesu. Pernykščiuose lapuose rausias ežys
ar nežina kieno siela. Mirties ir gyvybės vanduo
pripildo lygumą. Celsijus bei Fahrenheitas
žada pavasario dieną, šešėlis pridengia
praeitį (lygiai kaip dabartį), pirmosios giedros savaitės nusvidina tiltus
taikingoj Europos kertėj tarp Wannsee ir Potsdamo – ten,
kur daug kas įvyko, bet nieko daugiau turbūt neįvyks.
Kelintą dieną matom nušiurusią varną – sode,
o kartais ant stogo. Senieji manytų, kad jos
atkaklumas yra pranašystė. Išnirus iš medžių
tankmės, ji pašoka nuo vieno antenos skersinio
ant kito, blizgėdama šonu nei skystas metalas
termometro stikle. Nepajėgiam suprasti,
ką žymi tos padalos. Gal agonijos pradžią?
Praeitis neapšviečia, bet vis dėlto bando
kažką pasakyti. Gal varna nutuokia daugiau apie mus
ir istorijos purvą, nekaip mes patys nutuokiam.
Ką ji nori priminti? Juodas nuotraukas, juodas radistų
ausines, juodus parašus ant dokumentų,
beginklio sustingusį vyzdį, belaisvio batą ir bėglio
lagaminą? Kažin. Tai prisimenam patys,
ir tai nesuteiks išminties. Paukštis ženklina tik atsparumą
ir kantrybę. Prašyk, ir jie tau bus dovanoti.

Kol išsiblaškęs žvilgsnis aplenkia afišą
ir bando įvaldyti fojė margumyną,
jau šnekas instrumentai. Tarp kolonų, nišoj
venų rezginį persmelkia krislas kofeino,
paspartindamas pulsą. Gęstančio sietyno

purslas plaukia virš parterio. Sąskambiai plečias,
kartodami, jog meilei nesurasi masto,
apibrėžties ir centro, išskyrus ją pačią.
Melodija – lyg vėjo tankmė arba spąstai.
Konsonansų deguonį, disonansų astmą

įsiurbia bronchai. Geismas betikslis, bet Viešpats
jam dovanoja kūnus, tarytum garsyną
kompozitoriui. Smuikai susišaukia. Griežtos
kontrapunkto taisyklės kausto libertiną,
kuris nė pats nežino – bučiuoja Zerliną,

ar Elvyrą, ar Anną. Paspringsta intrigos,
stratagemos išyra lyg Irako fronte,
rezgia kilpas trombonas, mušamieji, stygos,
talkon ateina būgnas, ir artinas forte,
sau ieškodamas aido ir rasdamas morte.

Nei švyturio, nei uosto. Salė susvyruoja,
padūkęs metronomas nulašina šviną,
kuris bemaž prilygsta pragarui ar rojui –
tiksliau, abiem kartu. Dvispalvio debesyno
šešėlis gaubia sceną, krėslus ir Berlyno

kvartalą. Taip išsenka naktis. Kalendorius
siaurėja nei bukletas, perlenktas per pusę.
Sako, meilė stipresnė, nekaip Komandoras.
Įkvėpk jos atminimą – gryno oro gūsį,-
ir būsi išganytas. Nors turbūt nebūsi.

                            ‘Muratui Haschu‘

Aš čia lankiausi prieš galybę metų,
Čia gėriau tirštą ištrėmimo midų
Ir tulžį, stropiai lošdamas šachmatų
Ar kortų partiją su likimu,
Čia dirsčiojau, vaidindamas Nasoną,
Nuo pakylos į draudžiamąją zoną,
Akylą saugumiečių garnizoną
Ir kuopas ištuštėjusių namų.

Kanalas, kur sumeškeriojo Rozą,
Jau nebeatšviečia griuvėsių ruožo.
Atgyja stotys. Keičias gatvių bruožai.
Kas nepasikeitė? Nebent tu pats.
Alėjos perspektyvoje ištrykšta
Skaidri liepsna, lyg baltymas pro lukštą.
Virš ambasadų blunka vakarykščių
Kolosų vėliavos. Pariser Platz.

Tarp naujo parkingo ir minibaro
Stebiu tuštoką postmoderno erą.
Ties banku – sterilesnis už Sacharą
Stiklinio atriumo šulinys.
Akis palydi blizgią bėgių siūlę
Lig sankryžos, kur plūduriuoja saulė
Ir drumstą dangų duria Siegessaule,
Neginčijama tarsi neiginys.

Neliko Sienos. Netgi neatseksi,
Kur ji stūksojo, kur tekėjo Stikso
Juoda srovė. Konsumpcijos ir sekso
Kunigaikštystė neįmins mįslės,
Kurią nedrąsiai užmena turistas.
Kame puikavos politbiuro sostas,
Prekiauja piešiniais avangardistas,
Pasprukęs iš pranykusios šalies.

Mane, kaip jį, svaigina laisvės plotai.
Aš anachroniškas kaip hugenotai,
Bet vis dar gyvas, nors kalbu miglotai,
Nesklandžiai, ne į temą, be tvarkos,-
Patyręs šilta, kai kada ir šalta,
Paklydęs tarp granito ir bazalto,
Šalia svyruojančio beveidžio tilto,
Įtilpusio naujoviškuos laikuos.

Aš jiems nepriklausau – kaip šis frontonas,
Šarvai, vežėčios, Herkulis, grifonas,
Kuriuos į dabartį atplukdė tvanas,
Aptėškęs vandeniu (tiksliau, ugnim).
Bet kol nerangūs murzini trofėjai
Dar priešinas žvarbiam balandžio vėjui,
Akropolių kūrėja ir griovėja
Paladė – mano deivė – su manim.

Žmogus, manyčiau, visada naujokas
Jos valdose, kur mainosi epochos,
Imperijas palydi bergždžias juokas
Ir pergalės kerai neamžini.
Nustojęs tėviškės, dažnai ir vardo,
Jis mokos vienumos, nevengia skurdo,
Tačiau (kaip sakė emigrantas) nardo
Laike nei salamandra židiny.

Ir tai turbūt vienintelė malonė
Krašte, kur karaliauja žodis “ohne”.
Atsilaikyk, kol pasibaigs kelionė,
Gyvenk liepsnoj. Tau niekas nepadės.
Šiukšliaduobės primurdytos idėjų,-
O tu, nors menkas, vis dėlto bijojai
Vergystės kiek labiau, negu pavojų,
Ir netiesos – labiau negu mirties.

Virš medžių sklendžia angelas. Ar pikto,
Ar gėrio, nesuprasi. Jį sutikti
Man per vėlu. Kaip reikalauja takto
Taisyklės, lemčiai dera padėka.
Kol proskynoje žiebiasi žvaigždynas,
Aš pasuku tenai, kur būta Sienos,
Ir išnykstu, nuo pergrūstos vitrinos
Nutrynęs savo atspindį ranka.

Kas žino – gyvenimas buvo ar ne,
bet siauroj krantinėj nutvieskia mane
suardyto vandens sidabruojantis gaisas,
valtis plėšia kanalą buku noragu,
ir nuo tiltų lig pat šlakuotų stogų
miestas guli nelyginant skylantis vaisius

ant supurvinto stiklo. Prėski ribuliai
(teisingiau pasakius, tyla) atkakliai
daužo bortus. Šešėlis įveikia bevardę
marių skiautę. Kerpėtas plytas įstrižai
kerta mėlynos drobės. Tamsėja dažai,
ir tinklainėje – vėjo persmelktas Guardi.

Calli, campi, campielli. Pajuodęs akmuo,
arkatūroje drėgnas lagūnos rašmuo,
kito šimtmečio dangūs. Apkvaitusi Clio
pražiūrėjo šiuos mūrus. Jiems gresia tiktai
dumblas, potvynis, žemės trauka. Pamatai
neskubėdami grimzta į ramią stichiją,

miestas braido erdvėj. Ligi kelių – šilta
marmurinio fasado ar jūros puta,
atsiduodanti tepalu ir puvėsiais,
o aukščiau, kur beveik nesiekia rega,
baltas liūtas su išmintingiausia knyga,
pilnas gailesio mirusiems ir gyviesiems,

nes ne mums, o jam atverta ištarmė –
ta, kuriai paklūsta sekundžių trukmė,
visos formos, nuo angelo lig trilobito,
aptrupėjus dygi frontono kriauklė
ir sala, kur kaulus apklojo žolė,
laukdama neišauštančio Viešpaties ryto.

Sienų mezginius drasko scirocco. Šutra
dengia veidą kauke (nors veido nėra),
temdo kupolo žvyną ir vėtrungių varį.
Miestas plaukia pirmykštėn gelmėn, kurioje
karaliauja slidi vandenų gyvija –
plekšnės, rajos, ascidijos, frutti di mare.

Gal šešios, gal septynios laiko juostos
(klumpu, kada skaičiuoju) skiria mudu
nuo kontinento, virtusio tyla
ir pašto kodais. Tarkime, Long Island:
vandens nusvidinti gargždai, lentinė
šiurkštoka prieplauka. Ne pirmą sykį
matau tuos katerius, bures, bemiglį
bemiegį horizontą. Lagūna
alkūnėm liečia sandėlį ir žolę.
Nuo čia neįžiūrėsi vandenyno,
bet jį gali nuspėti - iš toli
vos girdimu mirgėjimu ataidi
mūša, nubarstanti medūzų dribsniais
ir putom pėdsakus (kuriuos palikom
turbūt mes patys). Ties garažo durim
kaskart ilgėjanti diena įterpia
kiek patvaresnę žymę: padangų
vingiaraštį, sublizgusį drėgnai
tarytum pirštų atspaudas anketoj.
Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas.
Nejudrios tik žuvėdros. Reklama
kamuoja visko mačiusį ekraną.
Šešėlis kopia laiptais. Šeimininkas
burtininkauja prie viryklos - verčia
i katilą austres ir krevetes.
Jo pirštai dreba kiek labiau nei pernai.
Sakyčiau, tai vienintelė naujovė
šioj lotofagų žemėje.
                                   Popiet
važiuosime į vietos knygynėlį,
kur dvylika bičiulių palydės
kukliais plojimais jo eiles. Aš niekad
neklausiau, kur jis gimęs, bet manoji
provincija ir jam nesvetima .
Beje, visi klausytojai iš to
kraštovaizdžio, iš mūsų laiko juostų.

Skirtingos lemtys. Pavyzdžiui, kertėj
nuo saulės prisimerkęs ponas V.
Jis kartkartėm prisimena, kaip bėgo
kaitriu duobėtu grindiniu stotin,
kuri vylingai tolo, lyg miražas
tarp cementinių blokų. Perone
jau nebebuvo konsulo - prieš porą
dienų (o gal tik valandų) atleistas
iš pareigų, jis kuitėsi kupe,
bet persisvėręs per vagono langą,
dar spėjo negrabiai pasirašyti
ant išganingo popieriaus. Kita
dalia ištiko advokato sūnų
A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
pasienio klojime, tačiau įkliuvo
(nuo tų laikų pety paliko randas -
atsitiktinė durtuvo žaizda).
Paskui jis vertė taigoje egles
ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
kirtėjo amatą, jog vykdė normą
už du - save ir motiną, kuri
nepajėgė pramokti vyrų triūso.
Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
bet tai kita istorija. Trečiasis,
čionykštis psichiatras M ., nemėgsta
kalbėti apie prismardintą urvą,
kur jis (drauge su dvidešimt šešiais
iš pusės tūkstančio) išvengė galo.
Kai trūkus aptvarams išsibėgiojo
sargyba, zonon įžlegėjo tankas -
griausmingas išvaduotojas, netrukus
pavirtęs prievaizdu. Bet, ačiū Dievui,
anuo metu dar buvo nesunku
nuo jo pabėgti. Netgi tam, kas mirė
kelis kartus .

                      Pargrįžtame namo.
Bičiulis kiek apsunkusia ranka
bemaž kaip pernai sukinėja vairą.
Jis žino gal daugiau už tą trijulę.
O pagaliau aš irgi iš tenai.
Nealpęs barake, nekirtęs miško,
aš vis dėlto gimiau toj laiko juostoj.
Nes kontinentai keičiasi lėtai:
beveik tie patys pėdsakai tinklainėj,
nors gal tenai, kur jie regėjo mūrą
ar žiburį, man švietė tuštuma.
Aš užgriebiau gal trečdalį to amžiaus,
tačiau ir jo gana. Bet štai sodyba ,
stulpai ir gebenės, medinė siena,
dosningai apdrėbta šviežiais dažais,
ir laikraštis ant vėstančios vejos
su nuotraukomis iš Balkanų fronto.

Greičiausiai nieko kito ir nėra,
vien įspaudai, vien nepatvarios žymės
asfalte, smėly, sąmonėj, pasuos
ir kūnuos. It netylanti griūtis,
jas antrina ir stelbia naujas laikas.
Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
mirtis, atėjus deramu metu,
lyg atvirukai, sąskaitos, lyg svečias
į pobūvį su austrėm ir krevetėm.

Ant stalo tuščias butelis. Naktis,
sušlavus trupinius, užbaigia puotą.
Miestelis knarkia. Katerių žibintai
ir žvaigždės susilieja su dangum.
Lentyną liečia pirmas spindulys,
ir į Kanados pusę skrenda gulbės.

Taku tarp nuolaužų reikėjo kiek palipti
į kalną. Požemy akis klaidino viskas:
kiaurymės, išgąstis, birus pageltęs molis,
uolų hieroglifai, nelyginant skenduolis
iš prieblandos išplaukęs tamsiaplaukis miškas.
Klajūnui rodėsi - jis pragaišino kryptį

nuo prarajos, kur sielos senka ir užminga,
į žemiškus laukus. Bet muzika stiprėjo
smegenyse - galia, kuriai paklūsta Hadas,
ankstesnė negu mes, nebūtyje suradus
sau formą, pranašesnė už hiperborėjų
ledus ir Nilo kaitrą. Nes tik ji prasminga.

Ji traukėsi tylon ir buvo juo didesnė,
juo nebylesnė, vos nuspėjama po juodo
akmens dangum, kur Chronas ilsis nuo griovimo,
pasižadėjusi laimėti sugrįžimą
iš veidrodžių tamsos. Atsikratyti nuodo,
apvilkti kūnu skaidrią tuštumą, pratęsti

tai, ko nėra. Toli vaidenosi neskubūs
šešėlio žingsniai. Vėsų prakaitą nušluostęs
nuo veido, jis aukojo Sappho ir Terpandrą,
kurie dar negimė, už tą kelionės bendrą.
Bespalvė garbana, švelnus dėmėtas skruostas...
Jei raumenų skutai nukrito tarsi rūbas

nuo kaulų, ar išliko šypsena? Jį vedęs
valdingas troškulys įsakė atsigręžti.
Ar ji dar ta pati? Ar atmena, ar nori
atgauti pojūčius, nelemtą geismo svorį,
likimą, ateitį, save? Jei ne, tai esti
vien Trakijos naktis, jos fleitos ir menadės.

Jis pažvelgė atgal. Pasaulis atsimainė,
kraštovaizdis bemaž pranyko. Kliegė baikščios
pajūrio įnamės, ir Euras plakė dyką
atšlaitę, nuo bangos išlinkusią nei stygą.
Uolynas baigėsi. Toliau bolavo žvaigždės,
kurios po šimtmečių pasveikins kitą dainių.