KOPOS WATERMILL'E
(ДЮНИ В УОТЕРМИЛІ)
Gal šešios, gal septynios laiko juostos
(klumpu, kada skaičiuoju) skiria mudu
nuo kontinento, virtusio tyla
ir pašto kodais. Tarkime, Long Island:
vandens nusvidinti gargždai, lentinė
šiurkštoka prieplauka. Ne pirmą sykį
matau tuos katerius, bures, bemiglį
bemiegį horizontą. Lagūna
alkūnėm liečia sandėlį ir žolę.
Nuo čia neįžiūrėsi vandenyno,
bet jį gali nuspėti - iš toli
vos girdimu mirgėjimu ataidi
mūša, nubarstanti medūzų dribsniais
ir putom pėdsakus (kuriuos palikom
turbūt mes patys). Ties garažo durim
kaskart ilgėjanti diena įterpia
kiek patvaresnę žymę: padangų
vingiaraštį, sublizgusį drėgnai
tarytum pirštų atspaudas anketoj.
Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas.
Nejudrios tik žuvėdros. Reklama
kamuoja visko mačiusį ekraną.
Šešėlis kopia laiptais. Šeimininkas
burtininkauja prie viryklos - verčia
i katilą austres ir krevetes.
Jo pirštai dreba kiek labiau nei pernai.
Sakyčiau, tai vienintelė naujovė
šioj lotofagų žemėje.
Popiet
važiuosime į vietos knygynėlį,
kur dvylika bičiulių palydės
kukliais plojimais jo eiles. Aš niekad
neklausiau, kur jis gimęs, bet manoji
provincija ir jam nesvetima .
Beje, visi klausytojai iš to
kraštovaizdžio, iš mūsų laiko juostų.
Skirtingos lemtys. Pavyzdžiui, kertėj
nuo saulės prisimerkęs ponas V.
Jis kartkartėm prisimena, kaip bėgo
kaitriu duobėtu grindiniu stotin,
kuri vylingai tolo, lyg miražas
tarp cementinių blokų. Perone
jau nebebuvo konsulo - prieš porą
dienų (o gal tik valandų) atleistas
iš pareigų, jis kuitėsi kupe,
bet persisvėręs per vagono langą,
dar spėjo negrabiai pasirašyti
ant išganingo popieriaus. Kita
dalia ištiko advokato sūnų
A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
pasienio klojime, tačiau įkliuvo
(nuo tų laikų pety paliko randas -
atsitiktinė durtuvo žaizda).
Paskui jis vertė taigoje egles
ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
kirtėjo amatą, jog vykdė normą
už du - save ir motiną, kuri
nepajėgė pramokti vyrų triūso.
Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
bet tai kita istorija. Trečiasis,
čionykštis psichiatras M ., nemėgsta
kalbėti apie prismardintą urvą,
kur jis (drauge su dvidešimt šešiais
iš pusės tūkstančio) išvengė galo.
Kai trūkus aptvarams išsibėgiojo
sargyba, zonon įžlegėjo tankas -
griausmingas išvaduotojas, netrukus
pavirtęs prievaizdu. Bet, ačiū Dievui,
anuo metu dar buvo nesunku
nuo jo pabėgti. Netgi tam, kas mirė
kelis kartus .
Pargrįžtame namo.
Bičiulis kiek apsunkusia ranka
bemaž kaip pernai sukinėja vairą.
Jis žino gal daugiau už tą trijulę.
O pagaliau aš irgi iš tenai.
Nealpęs barake, nekirtęs miško,
aš vis dėlto gimiau toj laiko juostoj.
Nes kontinentai keičiasi lėtai:
beveik tie patys pėdsakai tinklainėj,
nors gal tenai, kur jie regėjo mūrą
ar žiburį, man švietė tuštuma.
Aš užgriebiau gal trečdalį to amžiaus,
tačiau ir jo gana. Bet štai sodyba ,
stulpai ir gebenės, medinė siena,
dosningai apdrėbta šviežiais dažais,
ir laikraštis ant vėstančios vejos
su nuotraukomis iš Balkanų fronto.
Greičiausiai nieko kito ir nėra,
vien įspaudai, vien nepatvarios žymės
asfalte, smėly, sąmonėj, pasuos
ir kūnuos. It netylanti griūtis,
jas antrina ir stelbia naujas laikas.
Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
mirtis, atėjus deramu metu,
lyg atvirukai, sąskaitos, lyg svečias
į pobūvį su austrėm ir krevetėm.
Ant stalo tuščias butelis. Naktis,
sušlavus trupinius, užbaigia puotą.
Miestelis knarkia. Katerių žibintai
ir žvaigždės susilieja su dangum.
Lentyną liečia pirmas spindulys,
ir į Kanados pusę skrenda gulbės.
Коментарі (1)
Народний рейтинг: -- | Рейтинг "Майстерень": --