?  
  ?  
/
(1937)






    1. EMIGRANTĖ (̲)
      Tarp kitų, skubesnių naujienų frazė ragely:
      Ar girdėjai? Senokai. Deja, ji labai kamavos.
      Nežinau, namie ar kitur. Dabar nedažnai
      lankausi tuose vitrinų ir tunelių tyruos.
      Neatspėju ir mėnesio. Rodos, pavasarį būna
      kiek lengviau pasitraukti: juoduojančio sniego,
      anglinų pumpurų ir valkų bjauratis apramina,
      nes atgimti daros ne taip jau svarbu. Aleksandras,
      Eduardas, Ksenija (ji dar gyva). Išsiblaškiusios kartos.
      Menu tik pūką ant skruosto, grebluojančią tarseną, dideles pėdas.
      Per ryškūs lūpų dažai. Ne iš karto suprantamos akys.
      Stalčiuose kaspinas, kvitai ir čekiai, jau pusė gyvenimo šičia.

      Treji pirmieji metai praslenka veltui
      taip sako visi. Nevisiškai tai, ko tikėjais:
      šaltis retuos laiškuos iš gimtinės, kurioj nesikeičia
      nei kalėjimų sienos, nei laikraščių skiltys. Už grotų pirmajam aukšte
      reklamos, antenos ir purvas. Ties akiračiu smailas mormonų
      šventovės bokštas nei švirkštas (heroinas, ne opijus liaudžiai,
      šiandien tvirtintų Karlas). Nematau, ar ji vagone,
      ar jau sėdi už vairo: vis vien virš galvos grindinys,
      betonas, gelžgaliai, būsimas kapas. Patamsyje girgžda liftai.
      Sausas kontorų korys, kur tavo akcentas
      nekliudo, tačiau neteikia vilčių. Nuo skausmo pagelbsti
      ne žemynų kaita, o mirtis. Pradžioje ji padidina skausmą.

      Iš tikrųjų, tiek laiko. Po smilkiniu renkasi raukšlės,
      pro riešą, gal dar labiau pro pirštus prasišviečia kauliukai.
      Kitam gyvenime buvom pažįstami. Ten sidabravo ožekšniai,
      skroblynai riedėjo į slėnį. Ne, nieko tarp mudviejų. Ginčai,
      apie skaitytas eiles, bičiulius. Vieną kartą net barnis prie durų,
      kur pora beveidžių sfinksų iš juosvo cemento
      tikriausiai stūkso ir šiandien. Paskui geresniojoj Bronxo daly
      molbertas, iškreivintos šaknys, turinčios reikšti
      nenykstantį ryšį su tėvynės gamta ir t. t. Nes gamta atsilygins:
      kūnas nugali sielą, limfos greitkeliu skuba ląstelės,
      bronchai džiūsta, ir medikas ištaria graikišką žodį,
      paaukojantį mus Browno judesiui, šarmui ir rūgščiai.

      Debesys, drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys.
      Šitos upės neteka niekur. Prie garažo prislinkęs meškėnas
      snukeliu pabarbena duris, voverė kibirkščiuoja spygliuos.
      Įžiūrėdamas pirmą žibintą, beveik negalvoji
      apie naktį. Širdis atkakliai tarsi kūdikio kumštis
      daužo tai, ko nemoka įvardyti. Lapai apipila šaką,
      triūsia skruzdėlės, veidrody blizga dažų buteliukas,
      neįrėmintos sensta trapecijos, plaštakos, žvaigždės,
      brangios tik jai. Visa tai buvo senokai.
      Kūno gėda ir vargas, kosulys, nenumaldomas išskyrų kvapas,
      įsipykęs noras, kad tai greičiau pasibaigtų,
      abejingi praeiviai. Atleisk man tylą ragely.



      (3)
      : 5.5 | "": 5.5

    2. UŽUPIS (в)
      Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
      ties skubria srove, panašia į Tibrą,
      su jaunais barzdočiais gurkšnoju Gilbeys.
      Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
      Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

      Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
      šlama ir užsikerta. Pašnekovams
      rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
      ar kančia ir gailestis turi prasmę
      ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

      Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
      už kitas tikrai ne geresnę lemtį,
      ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
      bet aklybę galima prasklaidyti,
      ir eilės vertos daugiau nei sapnas.

      Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
      ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
      kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
      debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
      o man jau nieko, išskyrus laisvę.



      (2)
      : 5.5 | "": 5.5

    3. NAUJOSIOS ANGLIJOS UOSTE
      ( 볿)

      Ne jūra, o tvankios miglos, betono luitai,
      gelžgaliai, tarp kurių patamsėjęs karminas
      retkarčiais trykšta į orą. Pūvančių dumblių
      užgožtas, kyšo bangolaužis prieglobstis kirui.
      Stebėtojas smėlio ir sąsiaurio sandūroj laukia,
      kol raudonis užges šiapus stiebų suirutės
      ir bus jau laikas namo. Bet kame gi jo namas?
      Čia ar kitam vandenyno krante? Kalnuos, kur lavinos
      nuogai nusvidino šlaitą? Po užmiesčio kėniais,
      kur dūluoja įgriuvę rūsiai? Nejaunėjančiam kūne,
      kuris atsisako paklusti? Galbūt abejonėj,
      kad gyvenai? Tikrume, kad išnyksi? Rūdžių apnuodytoj terpėj
      ar žvilgsny, kuris net joje
      pagauna simetriją, sandorą, saiką?




      : -- | "": --

    4. x x x
      Pasaulį paantrina purvina
      upokšnio vaga, trumpėja diena,
      lėliukėje grumias kolonos,
      ir smegenis vėl pristabdo sapnai
      (suklaidintas jų ginčo, tu net nežinai,
      Svarstyklės ar jau Skorpionas

      valdo žemę). Šlapių stogų, aptvarų,
      veidrodžių mėnuo. Alsuoja garu
      prie šiukšlyno svyruojantis medis.
      Kas galėjo išskristi išskrido. Dagys
      dreskia tuštumą. Stotį kamuoja drugys.
      Bemaž kaip išnykusiais metais

      alum ir keiksmais atsiduoda kertė
      prie bufeto. Virš bėgių švytruoja žvaigždė
      ir trūnija imperijos oras.
      Tokią tėviškę skyrė tau Viešpats. Akla
      sekluma, aptrupėjusių blokų tyla,
      prekyvietė, castrum doloris,

      atspindys po vokais, dešimt žodžių voke,
      spraga atminty. Su gyvybe rūke
      prasilenkia, kaip andai, gyvybė,
      kol beveik išgirsti, kaip krūtinės narve
      tyluma įsitempus įveikia save,
      tamson įsiterpia dievybė

      ar tai, ką mes laikom dievybe. Kantri,
      ji kaip ostija vartos tuščiam gomury,
      ir skardus trupinys ant liežuvio
      atgaivina ir liepia atmerkti akis,
      ir žmogus, dar nejusdamas, ką pasakys,
      suvokia vien tai, kad nežuvo.



      (2)
      : -- | "": --

    5. PRIE EŽERYNO
      ( )

      Vos pravėrus duris, viskas sugrįžta į vietą
      garlaiviukas ties prieplauka, eglės ir tujos.
      Senutei, maitinančiai antis, ko gero, tiek metų, kiek Leni
      Riefenstahl. Ne visai išsprogę kaštonai kalvos papėdėj
      jaunesni, bet amžium tikriausiai prilygsta jos filmams.
      Drėgna, šviesu. Pernykščiuose lapuose rausias ežys
      ar nežina kieno siela. Mirties ir gyvybės vanduo
      pripildo lygumą. Celsijus bei Fahrenheitas
      žada pavasario dieną, šešėlis pridengia
      praeitį (lygiai kaip dabartį), pirmosios giedros savaitės nusvidina tiltus
      taikingoj Europos kertėj tarp Wannsee ir Potsdamo ten,
      kur daug kas įvyko, bet nieko daugiau turbūt neįvyks.
      Kelintą dieną matom nušiurusią varną sode,
      o kartais ant stogo. Senieji manytų, kad jos
      atkaklumas yra pranašystė. Išnirus iš medžių
      tankmės, ji pašoka nuo vieno antenos skersinio
      ant kito, blizgėdama šonu nei skystas metalas
      termometro stikle. Nepajėgiam suprasti,
      ką žymi tos padalos. Gal agonijos pradžią?
      Praeitis neapšviečia, bet vis dėlto bando
      kažką pasakyti. Gal varna nutuokia daugiau apie mus
      ir istorijos purvą, nekaip mes patys nutuokiam.
      Ką ji nori priminti? Juodas nuotraukas, juodas radistų
      ausines, juodus parašus ant dokumentų,
      beginklio sustingusį vyzdį, belaisvio batą ir bėglio
      lagaminą? Kažin. Tai prisimenam patys,
      ir tai nesuteiks išminties. Paukštis ženklina tik atsparumą
      ir kantrybę. Prašyk, ir jie tau bus dovanoti.



      (1)
      : -- | "": --

    6. KOMANDORO ŽINGSNIAI
      ( )

      Kol išsiblaškęs žvilgsnis aplenkia afišą
      ir bando įvaldyti fojė margumyną,
      jau šnekas instrumentai. Tarp kolonų, nišoj
      venų rezginį persmelkia krislas kofeino,
      paspartindamas pulsą. Gęstančio sietyno

      purslas plaukia virš parterio. Sąskambiai plečias,
      kartodami, jog meilei nesurasi masto,
      apibrėžties ir centro, išskyrus ją pačią.
      Melodija lyg vėjo tankmė arba spąstai.
      Konsonansų deguonį, disonansų astmą

      įsiurbia bronchai. Geismas betikslis, bet Viešpats
      jam dovanoja kūnus, tarytum garsyną
      kompozitoriui. Smuikai susišaukia. Griežtos
      kontrapunkto taisyklės kausto libertiną,
      kuris nė pats nežino bučiuoja Zerliną,

      ar Elvyrą, ar Anną. Paspringsta intrigos,
      stratagemos išyra lyg Irako fronte,
      rezgia kilpas trombonas, mušamieji, stygos,
      talkon ateina būgnas, ir artinas forte,
      sau ieškodamas aido ir rasdamas morte.

      Nei švyturio, nei uosto. Salė susvyruoja,
      padūkęs metronomas nulašina šviną,
      kuris bemaž prilygsta pragarui ar rojui
      tiksliau, abiem kartu. Dvispalvio debesyno
      šešėlis gaubia sceną, krėslus ir Berlyno

      kvartalą. Taip išsenka naktis. Kalendorius
      siaurėja nei bukletas, perlenktas per pusę.
      Sako, meilė stipresnė, nekaip Komandoras.
      Įkvėpk jos atminimą gryno oro gūsį,-
      ir būsi išganytas. Nors turbūt nebūsi.



      (1)
      : -- | "": --

    1. TARP LANDWEHRKANALO IR SPREE
      (² )

      Muratui Haschu

      Aš čia lankiausi prieš galybę metų,
      Čia gėriau tirštą ištrėmimo midų
      Ir tulžį, stropiai lošdamas šachmatų
      Ar kortų partiją su likimu,
      Čia dirsčiojau, vaidindamas Nasoną,
      Nuo pakylos į draudžiamąją zoną,
      Akylą saugumiečių garnizoną
      Ir kuopas ištuštėjusių namų.

      Kanalas, kur sumeškeriojo Rozą,
      Jau nebeatšviečia griuvėsių ruožo.
      Atgyja stotys. Keičias gatvių bruožai.
      Kas nepasikeitė? Nebent tu pats.
      Alėjos perspektyvoje ištrykšta
      Skaidri liepsna, lyg baltymas pro lukštą.
      Virš ambasadų blunka vakarykščių
      Kolosų vėliavos. Pariser Platz.

      Tarp naujo parkingo ir minibaro
      Stebiu tuštoką postmoderno erą.
      Ties banku sterilesnis už Sacharą
      Stiklinio atriumo šulinys.
      Akis palydi blizgią bėgių siūlę
      Lig sankryžos, kur plūduriuoja saulė
      Ir drumstą dangų duria Siegessaule,
      Neginčijama tarsi neiginys.

      Neliko Sienos. Netgi neatseksi,
      Kur ji stūksojo, kur tekėjo Stikso
      Juoda srovė. Konsumpcijos ir sekso
      Kunigaikštystė neįmins mįslės,
      Kurią nedrąsiai užmena turistas.
      Kame puikavos politbiuro sostas,
      Prekiauja piešiniais avangardistas,
      Pasprukęs iš pranykusios šalies.

      Mane, kaip jį, svaigina laisvės plotai.
      Aš anachroniškas kaip hugenotai,
      Bet vis dar gyvas, nors kalbu miglotai,
      Nesklandžiai, ne į temą, be tvarkos,-
      Patyręs šilta, kai kada ir šalta,
      Paklydęs tarp granito ir bazalto,
      Šalia svyruojančio beveidžio tilto,
      Įtilpusio naujoviškuos laikuos.

      Aš jiems nepriklausau kaip šis frontonas,
      Šarvai, vežėčios, Herkulis, grifonas,
      Kuriuos į dabartį atplukdė tvanas,
      Aptėškęs vandeniu (tiksliau, ugnim).
      Bet kol nerangūs murzini trofėjai
      Dar priešinas žvarbiam balandžio vėjui,
      Akropolių kūrėja ir griovėja
      Paladė mano deivė su manim.

      Žmogus, manyčiau, visada naujokas
      Jos valdose, kur mainosi epochos,
      Imperijas palydi bergždžias juokas
      Ir pergalės kerai neamžini.
      Nustojęs tėviškės, dažnai ir vardo,
      Jis mokos vienumos, nevengia skurdo,
      Tačiau (kaip sakė emigrantas) nardo
      Laike nei salamandra židiny.

      Ir tai turbūt vienintelė malonė
      Krašte, kur karaliauja žodis ohne.
      Atsilaikyk, kol pasibaigs kelionė,
      Gyvenk liepsnoj. Tau niekas nepadės.
      Šiukšliaduobės primurdytos idėjų,-
      O tu, nors menkas, vis dėlto bijojai
      Vergystės kiek labiau, negu pavojų,
      Ir netiesos labiau negu mirties.

      Virš medžių sklendžia angelas. Ar pikto,
      Ar gėrio, nesuprasi. Jį sutikti
      Man per vėlu. Kaip reikalauja takto
      Taisyklės, lemčiai dera padėka.
      Kol proskynoje žiebiasi žvaigždynas,
      Aš pasuku tenai, kur būta Sienos,
      Ir išnykstu, nuo pergrūstos vitrinos
      Nutrynęs savo atspindį ranka.



      (1)
      : -- | "": --

    2. LA BAIGNEUSE
      Kas žino gyvenimas buvo ar ne,
      bet siauroj krantinėj nutvieskia mane
      suardyto vandens sidabruojantis gaisas,
      valtis plėšia kanalą buku noragu,
      ir nuo tiltų lig pat šlakuotų stogų
      miestas guli nelyginant skylantis vaisius

      ant supurvinto stiklo. Prėski ribuliai
      (teisingiau pasakius, tyla) atkakliai
      daužo bortus. Šešėlis įveikia bevardę
      marių skiautę. Kerpėtas plytas įstrižai
      kerta mėlynos drobės. Tamsėja dažai,
      ir tinklainėje vėjo persmelktas Guardi.

      Calli, campi, campielli. Pajuodęs akmuo,
      arkatūroje drėgnas lagūnos rašmuo,
      kito šimtmečio dangūs. Apkvaitusi Clio
      pražiūrėjo šiuos mūrus. Jiems gresia tiktai
      dumblas, potvynis, žemės trauka. Pamatai
      neskubėdami grimzta į ramią stichiją,

      miestas braido erdvėj. Ligi kelių šilta
      marmurinio fasado ar jūros puta,
      atsiduodanti tepalu ir puvėsiais,
      o aukščiau, kur beveik nesiekia rega,
      baltas liūtas su išmintingiausia knyga,
      pilnas gailesio mirusiems ir gyviesiems,

      nes ne mums, o jam atverta ištarmė
      ta, kuriai paklūsta sekundžių trukmė,
      visos formos, nuo angelo lig trilobito,
      aptrupėjus dygi frontono kriauklė
      ir sala, kur kaulus apklojo žolė,
      laukdama neišauštančio Viešpaties ryto.

      Sienų mezginius drasko scirocco. Šutra
      dengia veidą kauke (nors veido nėra),
      temdo kupolo žvyną ir vėtrungių varį.
      Miestas plaukia pirmykštėn gelmėn, kurioje
      karaliauja slidi vandenų gyvija
      plekšnės, rajos, ascidijos, frutti di mare.



      (2)
      : -- | "": --

    3. KOPOS WATERMILL'E
      ( ˲)

      Gal šešios, gal septynios laiko juostos
      (klumpu, kada skaičiuoju) skiria mudu
      nuo kontinento, virtusio tyla
      ir pašto kodais. Tarkime, Long Island:
      vandens nusvidinti gargždai, lentinė
      šiurkštoka prieplauka. Ne pirmą sykį
      matau tuos katerius, bures, bemiglį
      bemiegį horizontą. Lagūna
      alkūnėm liečia sandėlį ir žolę.
      Nuo čia neįžiūrėsi vandenyno,
      bet jį gali nuspėti - iš toli
      vos girdimu mirgėjimu ataidi
      mūša, nubarstanti medūzų dribsniais
      ir putom pėdsakus (kuriuos palikom
      turbūt mes patys). Ties garažo durim
      kaskart ilgėjanti diena įterpia
      kiek patvaresnę žymę: padangų
      vingiaraštį, sublizgusį drėgnai
      tarytum pirštų atspaudas anketoj.
      Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas.
      Nejudrios tik žuvėdros. Reklama
      kamuoja visko mačiusį ekraną.
      Šešėlis kopia laiptais. Šeimininkas
      burtininkauja prie viryklos - verčia
      i katilą austres ir krevetes.
      Jo pirštai dreba kiek labiau nei pernai.
      Sakyčiau, tai vienintelė naujovė
      šioj lotofagų žemėje.
      Popiet
      važiuosime į vietos knygynėlį,
      kur dvylika bičiulių palydės
      kukliais plojimais jo eiles. Aš niekad
      neklausiau, kur jis gimęs, bet manoji
      provincija ir jam nesvetima .
      Beje, visi klausytojai iš to
      kraštovaizdžio, iš mūsų laiko juostų.

      Skirtingos lemtys. Pavyzdžiui, kertėj
      nuo saulės prisimerkęs ponas V.
      Jis kartkartėm prisimena, kaip bėgo
      kaitriu duobėtu grindiniu stotin,
      kuri vylingai tolo, lyg miražas
      tarp cementinių blokų. Perone
      jau nebebuvo konsulo - prieš porą
      dienų (o gal tik valandų) atleistas
      iš pareigų, jis kuitėsi kupe,
      bet persisvėręs per vagono langą,
      dar spėjo negrabiai pasirašyti
      ant išganingo popieriaus. Kita
      dalia ištiko advokato sūnų
      A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
      pasienio klojime, tačiau įkliuvo
      (nuo tų laikų pety paliko randas -
      atsitiktinė durtuvo žaizda).
      Paskui jis vertė taigoje egles
      ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
      kirtėjo amatą, jog vykdė normą
      už du - save ir motiną, kuri
      nepajėgė pramokti vyrų triūso.
      Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
      bet tai kita istorija. Trečiasis,
      čionykštis psichiatras M ., nemėgsta
      kalbėti apie prismardintą urvą,
      kur jis (drauge su dvidešimt šešiais
      iš pusės tūkstančio) išvengė galo.
      Kai trūkus aptvarams išsibėgiojo
      sargyba, zonon įžlegėjo tankas -
      griausmingas išvaduotojas, netrukus
      pavirtęs prievaizdu. Bet, ačiū Dievui,
      anuo metu dar buvo nesunku
      nuo jo pabėgti. Netgi tam, kas mirė
      kelis kartus .

      Pargrįžtame namo.
      Bičiulis kiek apsunkusia ranka
      bemaž kaip pernai sukinėja vairą.
      Jis žino gal daugiau už tą trijulę.
      O pagaliau aš irgi iš tenai.
      Nealpęs barake, nekirtęs miško,
      aš vis dėlto gimiau toj laiko juostoj.
      Nes kontinentai keičiasi lėtai:
      beveik tie patys pėdsakai tinklainėj,
      nors gal tenai, kur jie regėjo mūrą
      ar žiburį, man švietė tuštuma.
      Aš užgriebiau gal trečdalį to amžiaus,
      tačiau ir jo gana. Bet štai sodyba ,
      stulpai ir gebenės, medinė siena,
      dosningai apdrėbta šviežiais dažais,
      ir laikraštis ant vėstančios vejos
      su nuotraukomis iš Balkanų fronto.

      Greičiausiai nieko kito ir nėra,
      vien įspaudai, vien nepatvarios žymės
      asfalte, smėly, sąmonėj, pasuos
      ir kūnuos. It netylanti griūtis,
      jas antrina ir stelbia naujas laikas.
      Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
      mirtis, atėjus deramu metu,
      lyg atvirukai, sąskaitos, lyg svečias
      į pobūvį su austrėm ir krevetėm.

      Ant stalo tuščias butelis. Naktis,
      sušlavus trupinius, užbaigia puotą.
      Miestelis knarkia. Katerių žibintai
      ir žvaigždės susilieja su dangum.
      Lentyną liečia pirmas spindulys,
      ir į Kanados pusę skrenda gulbės.



      (1)
      : -- | "": --

    4. ATSIGRĘŽĘS TIES RIBA
      (, ) . ..

      Taku tarp nuolaužų reikėjo kiek palipti
      į kalną. Požemy akis klaidino viskas:
      kiaurymės, išgąstis, birus pageltęs molis,
      uolų hieroglifai, nelyginant skenduolis
      iš prieblandos išplaukęs tamsiaplaukis miškas.
      Klajūnui rodėsi - jis pragaišino kryptį

      nuo prarajos, kur sielos senka ir užminga,
      į žemiškus laukus. Bet muzika stiprėjo
      smegenyse - galia, kuriai paklūsta Hadas,
      ankstesnė negu mes, nebūtyje suradus
      sau formą, pranašesnė už hiperborėjų
      ledus ir Nilo kaitrą. Nes tik ji prasminga.

      Ji traukėsi tylon ir buvo juo didesnė,
      juo nebylesnė, vos nuspėjama po juodo
      akmens dangum, kur Chronas ilsis nuo griovimo,
      pasižadėjusi laimėti sugrįžimą
      iš veidrodžių tamsos. Atsikratyti nuodo,
      apvilkti kūnu skaidrią tuštumą, pratęsti

      tai, ko nėra. Toli vaidenosi neskubūs
      šešėlio žingsniai. Vėsų prakaitą nušluostęs
      nuo veido, jis aukojo Sappho ir Terpandrą,
      kurie dar negimė, už tą kelionės bendrą.
      Bespalvė garbana, švelnus dėmėtas skruostas...
      Jei raumenų skutai nukrito tarsi rūbas

      nuo kaulų, ar išliko šypsena? Jį vedęs
      valdingas troškulys įsakė atsigręžti.
      Ar ji dar ta pati? Ar atmena, ar nori
      atgauti pojūčius, nelemtą geismo svorį,
      likimą, ateitį, save? Jei ne, tai esti
      vien Trakijos naktis, jos fleitos ir menadės.

      Jis pažvelgė atgal. Pasaulis atsimainė,
      kraštovaizdis bemaž pranyko. Kliegė baikščios
      pajūrio įnamės, ir Euras plakė dyką
      atšlaitę, nuo bangos išlinkusią nei stygą.
      Uolynas baigėsi. Toliau bolavo žvaigždės,
      kurios po šimtmečių pasveikins kitą dainių.



      (3)
      : 5.83 | "": 6