‘Muratui Haschu‘

Aš čia lankiausi prieš galybę metų,
Čia gėriau tirštą ištrėmimo midų
Ir tulžį, stropiai lošdamas šachmatų
Ar kortų partiją su likimu,
Čia dirsčiojau, vaidindamas Nasoną,
Nuo pakylos į draudžiamąją zoną,
Akylą saugumiečių garnizoną
Ir kuopas ištuštėjusių namų.

Kanalas, kur sumeškeriojo Rozą,
Jau nebeatšviečia griuvėsių ruožo.
Atgyja stotys. Keičias gatvių bruožai.
Kas nepasikeitė? Nebent tu pats.
Alėjos perspektyvoje ištrykšta
Skaidri liepsna, lyg baltymas pro lukštą.
Virš ambasadų blunka vakarykščių
Kolosų vėliavos. Pariser Platz.

Tarp naujo parkingo ir minibaro
Stebiu tuštoką postmoderno erą.
Ties banku – sterilesnis už Sacharą
Stiklinio atriumo šulinys.
Akis palydi blizgią bėgių siūlę
Lig sankryžos, kur plūduriuoja saulė
Ir drumstą dangų duria Siegessaule,
Neginčijama tarsi neiginys.

Neliko Sienos. Netgi neatseksi,
Kur ji stūksojo, kur tekėjo Stikso
Juoda srovė. Konsumpcijos ir sekso
Kunigaikštystė neįmins mįslės,
Kurią nedrąsiai užmena turistas.
Kame puikavos politbiuro sostas,
Prekiauja piešiniais avangardistas,
Pasprukęs iš pranykusios šalies.

Mane, kaip jį, svaigina laisvės plotai.
Aš anachroniškas kaip hugenotai,
Bet vis dar gyvas, nors kalbu miglotai,
Nesklandžiai, ne į temą, be tvarkos,-
Patyręs šilta, kai kada ir šalta,
Paklydęs tarp granito ir bazalto,
Šalia svyruojančio beveidžio tilto,
Įtilpusio naujoviškuos laikuos.

Aš jiems nepriklausau – kaip šis frontonas,
Šarvai, vežėčios, Herkulis, grifonas,
Kuriuos į dabartį atplukdė tvanas,
Aptėškęs vandeniu (tiksliau, ugnim).
Bet kol nerangūs murzini trofėjai
Dar priešinas žvarbiam balandžio vėjui,
Akropolių kūrėja ir griovėja
Paladė – mano deivė – su manim.

Žmogus, manyčiau, visada naujokas
Jos valdose, kur mainosi epochos,
Imperijas palydi bergždžias juokas
Ir pergalės kerai neamžini.
Nustojęs tėviškės, dažnai ir vardo,
Jis mokos vienumos, nevengia skurdo,
Tačiau (kaip sakė emigrantas) nardo
Laike nei salamandra židiny.

Ir tai turbūt vienintelė malonė
Krašte, kur karaliauja žodis “ohne”.
Atsilaikyk, kol pasibaigs kelionė,
Gyvenk liepsnoj. Tau niekas nepadės.
Šiukšliaduobės primurdytos idėjų,-
O tu, nors menkas, vis dėlto bijojai
Vergystės kiek labiau, negu pavojų,
Ir netiesos – labiau negu mirties.

Virš medžių sklendžia angelas. Ar pikto,
Ar gėrio, nesuprasi. Jį sutikti
Man per vėlu. Kaip reikalauja takto
Taisyklės, lemčiai dera padėka.
Kol proskynoje žiebiasi žvaigždynas,
Aš pasuku tenai, kur būta Sienos,
Ir išnykstu, nuo pergrūstos vitrinos
Nutrynęs savo atspindį ranka.