Авторський рейтинг від 5,25 (вірші)
2026.11.02
01:34
Сонце нікуди не поспішає, ні,
Воно просто дарує промені мені.
Куди ти біжиш?- Зупинися, постій,
Відчуй цей момент: він повністю твій.
Позитивний вайб, сонячний ранок,
Любов на вечерю, любов на сніданок.
Годинник цок-цок, та мені все одно,
Воно просто дарує промені мені.
Куди ти біжиш?- Зупинися, постій,
Відчуй цей момент: він повністю твій.
Позитивний вайб, сонячний ранок,
Любов на вечерю, любов на сніданок.
Годинник цок-цок, та мені все одно,
2026.11.01
23:35
така мандрівка
такий пасьянс
у декадансі
такім осіннім
наступний поїзд
минає станцію
ми теж могли бути
пасажирами
такий пасьянс
у декадансі
такім осіннім
наступний поїзд
минає станцію
ми теж могли бути
пасажирами
2026.11.01
22:49
Антологія драматичних містерій Середньовіччя,
Відродження та епохи Бароко)
І. ЕПОХА СЕРЕДНЬОВІЧЧЯ: Містика віри та вигнання.
«ФРАНЦИСК АССІЗЬКИЙ: ХВАЛА МОЇМ СЕСТРАМ-ПТИЦЯМ»
Відродження та епохи Бароко)
І. ЕПОХА СЕРЕДНЬОВІЧЧЯ: Містика віри та вигнання.
«ФРАНЦИСК АССІЗЬКИЙ: ХВАЛА МОЇМ СЕСТРАМ-ПТИЦЯМ»
2026.11.01
22:06
На вигоні влітку молодь постійно збиралась,
Ледь не до самого ранку на нім «тирлувалась».
Веселились, жартували і пісні співали,
Історії десь почуті переповідали.
Історії то веселі, то до серця в п‘ятах.
Чулось часом, як від страху охають дівчата.
Х
Ледь не до самого ранку на нім «тирлувалась».
Веселились, жартували і пісні співали,
Історії десь почуті переповідали.
Історії то веселі, то до серця в п‘ятах.
Чулось часом, як від страху охають дівчата.
Х
2026.11.01
17:44
Не чуємо, що пізно говорити
як в’януть вуха, а свої роти
пороззявляли на чуже корито
лукаві воріженьки і брати.
Зійшли зі сцени головні ґаранти
безпеки, миру, дружби і добра
і настає обіцяна пора
як в’януть вуха, а свої роти
пороззявляли на чуже корито
лукаві воріженьки і брати.
Зійшли зі сцени головні ґаранти
безпеки, миру, дружби і добра
і настає обіцяна пора
2026.11.01
15:33
Цей важливий ковток, ніби чашу цикути,
Я прийму перед стратою, в лати закутий.
І у нім я розкрию великі сонати
Перед тим, як піти у небесні пенати.
В цім важливім горнятці відкрию поеми,
Неповторні трактати, рядки, теореми.
Я прийму перед стратою, в лати закутий.
І у нім я розкрию великі сонати
Перед тим, як піти у небесні пенати.
В цім важливім горнятці відкрию поеми,
Неповторні трактати, рядки, теореми.
2026.11.01
13:03
Чотиривірш - строфа, що складається з чотирьох рядків і зазвичай має закінчену думку, має французьку назву: катрен.
А чому не українську? Чотири рядки - чотирик!
Синиця на підвіконні -
добра прикмета.
Це як баховська Чакона
після ракети.
А чому не українську? Чотири рядки - чотирик!
Синиця на підвіконні -
добра прикмета.
Це як баховська Чакона
після ракети.
2026.11.01
12:30
Журба заклякла горілиць,
Гузьким лежить між блискавиць,
Летить крихке між довгих віт,
По гіллю сходить чорний кіт,
До змерзлих відьом на льоду
Підносить всохлу лободу,
Говорить відьмам: — Ворожба
Перлинам пер знайшла гриба!
Гузьким лежить між блискавиць,
Летить крихке між довгих віт,
По гіллю сходить чорний кіт,
До змерзлих відьом на льоду
Підносить всохлу лободу,
Говорить відьмам: — Ворожба
Перлинам пер знайшла гриба!
2026.11.01
07:41
Не квітнуть верби, сохнуть лози
Уздовж піщаних берегів, -
Вода в Дніпрі гірка, як сльози
Убитих горем матерів.
Вже кожен камінь тихо плаче
І криком сходить німота
Від хвиль, що плещуть нетерпляче:
Біда, біда, біда, біда...
Уздовж піщаних берегів, -
Вода в Дніпрі гірка, як сльози
Убитих горем матерів.
Вже кожен камінь тихо плаче
І криком сходить німота
Від хвиль, що плещуть нетерпляче:
Біда, біда, біда, біда...
2026.10.31
23:30
Книжкові сторінки покинуто біля моря
Сліди піску і хвиль на них
Наповзає тінь, відкинута хмарою
Ковзає, очима минулих часів
Ось приплив їх поглинає
Без зусиль, як-небудь
Є розповідь, один король
Сліди піску і хвиль на них
Наповзає тінь, відкинута хмарою
Ковзає, очима минулих часів
Ось приплив їх поглинає
Без зусиль, як-небудь
Є розповідь, один король
2026.10.31
23:04
жовтнева девальвація
завершується
майже релігійно
ясно у всякого власна релігія
погода міняється
тьмариться передобіднє світло
крізь холодну вогкість
сорка у громіздкому
завершується
майже релігійно
ясно у всякого власна релігія
погода міняється
тьмариться передобіднє світло
крізь холодну вогкість
сорка у громіздкому
2026.10.31
19:59
А жовтень прохолодою повіяв,
І стіни кам'яні мовчать, німі.
Ти і сьогодні білий парус-мрія.
Невидно крізь шибки мутні в пітьмі.
Ти тільки будь, - молюся я ночами,
А вдень у круговерті різних справ
Бинтую порожнечі сірі рани,
І стіни кам'яні мовчать, німі.
Ти і сьогодні білий парус-мрія.
Невидно крізь шибки мутні в пітьмі.
Ти тільки будь, - молюся я ночами,
А вдень у круговерті різних справ
Бинтую порожнечі сірі рани,
2026.10.31
19:13
Кого немає у хатині скраю,
тих доля випихає за Дунай,
щоб загодя не трафили у рай,
якого на землі ніде немає
(хоча і пекла не буває теж
за межами руїни і пожеж),
та де не буду, серце уміщає
все, що дарує доля на врожай:
тих доля випихає за Дунай,
щоб загодя не трафили у рай,
якого на землі ніде немає
(хоча і пекла не буває теж
за межами руїни і пожеж),
та де не буду, серце уміщає
все, що дарує доля на врожай:
2026.10.31
18:48
Люблю людей, у кого, як-то кажуть, руки золоті,
За що не візьмуться, усе у них гаразд,
Легко й мовби без зусиль надмірних.
Це в побуті. Навдивовижу, і в майстерні духа
Є також наділені даром отаким.
…У знаній в Парижі кав’ярні «Режанс»
Франс
За що не візьмуться, усе у них гаразд,
Легко й мовби без зусиль надмірних.
Це в побуті. Навдивовижу, і в майстерні духа
Є також наділені даром отаким.
…У знаній в Парижі кав’ярні «Режанс»
Франс
2026.10.31
15:15
Вже листопадно нічому і впасти,
І дню короткому хмизиною горіти.
Здимає перепріле листя вітер,
А холоду прошилася срібляста
Тремтяча нитка поміж голі віти
Й упала в біле:
Ніяковіють пізні хризантеми
І дню короткому хмизиною горіти.
Здимає перепріле листя вітер,
А холоду прошилася срібляста
Тремтяча нитка поміж голі віти
Й упала в біле:
Ніяковіють пізні хризантеми
2026.10.31
13:38
Я забутий під снігом далеких часів.
Мене звати ніяк. Я - минулого тінь.
Я полишив життя, мов задавнений гнів,
Ніби голос у гулі земних голосінь.
Я здійнявся у небо і вмить занімів,
Не знайшовши опору благань і спасінь.
Мене викреслив світ з електр
Останні надходження: 7 дн | 30 дн | ...Мене звати ніяк. Я - минулого тінь.
Я полишив життя, мов задавнений гнів,
Ніби голос у гулі земних голосінь.
Я здійнявся у небо і вмить занімів,
Не знайшовши опору благань і спасінь.
Мене викреслив світ з електр
Останні коментарі: сьогодні | 7 днів
2025.04.24
2024.11.26
2024.05.17
2023.04.01
2022.03.19
2022.01.12
2021.12.22
• Українське словотворення
• Усі Словники
• Про віршування
• Латина (рус)
• Дослівник до Біблії (Євр.)
• Дослівник до Біблії (Гр.)
• Інші словники
Автори /
Томас Венцлова (1937) /
Іншомовна поезія
KOPOS WATERMILL'E
(ДЮНИ В УОТЕРМИЛІ)
• Можлива допомога "Майстерням"
Публікації з назвою одними великими буквами, а також поетичні публікації і((з з))бігами
не анонсуватимуться на головних сторінках ПМ (зі збігами, якщо вони таки не обов'язкові)
KOPOS WATERMILL'E
(ДЮНИ В УОТЕРМИЛІ)
Gal šešios, gal septynios laiko juostos
(klumpu, kada skaičiuoju) skiria mudu
nuo kontinento, virtusio tyla
ir pašto kodais. Tarkime, Long Island:
vandens nusvidinti gargždai, lentinė
šiurkštoka prieplauka. Ne pirmą sykį
matau tuos katerius, bures, bemiglį
bemiegį horizontą. Lagūna
alkūnėm liečia sandėlį ir žolę.
Nuo čia neįžiūrėsi vandenyno,
bet jį gali nuspėti - iš toli
vos girdimu mirgėjimu ataidi
mūša, nubarstanti medūzų dribsniais
ir putom pėdsakus (kuriuos palikom
turbūt mes patys). Ties garažo durim
kaskart ilgėjanti diena įterpia
kiek patvaresnę žymę: padangų
vingiaraštį, sublizgusį drėgnai
tarytum pirštų atspaudas anketoj.
Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas.
Nejudrios tik žuvėdros. Reklama
kamuoja visko mačiusį ekraną.
Šešėlis kopia laiptais. Šeimininkas
burtininkauja prie viryklos - verčia
i katilą austres ir krevetes.
Jo pirštai dreba kiek labiau nei pernai.
Sakyčiau, tai vienintelė naujovė
šioj lotofagų žemėje.
Popiet
važiuosime į vietos knygynėlį,
kur dvylika bičiulių palydės
kukliais plojimais jo eiles. Aš niekad
neklausiau, kur jis gimęs, bet manoji
provincija ir jam nesvetima .
Beje, visi klausytojai iš to
kraštovaizdžio, iš mūsų laiko juostų.
Skirtingos lemtys. Pavyzdžiui, kertėj
nuo saulės prisimerkęs ponas V.
Jis kartkartėm prisimena, kaip bėgo
kaitriu duobėtu grindiniu stotin,
kuri vylingai tolo, lyg miražas
tarp cementinių blokų. Perone
jau nebebuvo konsulo - prieš porą
dienų (o gal tik valandų) atleistas
iš pareigų, jis kuitėsi kupe,
bet persisvėręs per vagono langą,
dar spėjo negrabiai pasirašyti
ant išganingo popieriaus. Kita
dalia ištiko advokato sūnų
A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
pasienio klojime, tačiau įkliuvo
(nuo tų laikų pety paliko randas -
atsitiktinė durtuvo žaizda).
Paskui jis vertė taigoje egles
ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
kirtėjo amatą, jog vykdė normą
už du - save ir motiną, kuri
nepajėgė pramokti vyrų triūso.
Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
bet tai kita istorija. Trečiasis,
čionykštis psichiatras M ., nemėgsta
kalbėti apie prismardintą urvą,
kur jis (drauge su dvidešimt šešiais
iš pusės tūkstančio) išvengė galo.
Kai trūkus aptvarams išsibėgiojo
sargyba, zonon įžlegėjo tankas -
griausmingas išvaduotojas, netrukus
pavirtęs prievaizdu. Bet, ačiū Dievui,
anuo metu dar buvo nesunku
nuo jo pabėgti. Netgi tam, kas mirė
kelis kartus .
Pargrįžtame namo.
Bičiulis kiek apsunkusia ranka
bemaž kaip pernai sukinėja vairą.
Jis žino gal daugiau už tą trijulę.
O pagaliau aš irgi iš tenai.
Nealpęs barake, nekirtęs miško,
aš vis dėlto gimiau toj laiko juostoj.
Nes kontinentai keičiasi lėtai:
beveik tie patys pėdsakai tinklainėj,
nors gal tenai, kur jie regėjo mūrą
ar žiburį, man švietė tuštuma.
Aš užgriebiau gal trečdalį to amžiaus,
tačiau ir jo gana. Bet štai sodyba ,
stulpai ir gebenės, medinė siena,
dosningai apdrėbta šviežiais dažais,
ir laikraštis ant vėstančios vejos
su nuotraukomis iš Balkanų fronto.
Greičiausiai nieko kito ir nėra,
vien įspaudai, vien nepatvarios žymės
asfalte, smėly, sąmonėj, pasuos
ir kūnuos. It netylanti griūtis,
jas antrina ir stelbia naujas laikas.
Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
mirtis, atėjus deramu metu,
lyg atvirukai, sąskaitos, lyg svečias
į pobūvį su austrėm ir krevetėm.
Ant stalo tuščias butelis. Naktis,
sušlavus trupinius, užbaigia puotą.
Miestelis knarkia. Katerių žibintai
ir žvaigždės susilieja su dangum.
Lentyną liečia pirmas spindulys,
ir į Kanados pusę skrenda gulbės.
(klumpu, kada skaičiuoju) skiria mudu
nuo kontinento, virtusio tyla
ir pašto kodais. Tarkime, Long Island:
vandens nusvidinti gargždai, lentinė
šiurkštoka prieplauka. Ne pirmą sykį
matau tuos katerius, bures, bemiglį
bemiegį horizontą. Lagūna
alkūnėm liečia sandėlį ir žolę.
Nuo čia neįžiūrėsi vandenyno,
bet jį gali nuspėti - iš toli
vos girdimu mirgėjimu ataidi
mūša, nubarstanti medūzų dribsniais
ir putom pėdsakus (kuriuos palikom
turbūt mes patys). Ties garažo durim
kaskart ilgėjanti diena įterpia
kiek patvaresnę žymę: padangų
vingiaraštį, sublizgusį drėgnai
tarytum pirštų atspaudas anketoj.
Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas.
Nejudrios tik žuvėdros. Reklama
kamuoja visko mačiusį ekraną.
Šešėlis kopia laiptais. Šeimininkas
burtininkauja prie viryklos - verčia
i katilą austres ir krevetes.
Jo pirštai dreba kiek labiau nei pernai.
Sakyčiau, tai vienintelė naujovė
šioj lotofagų žemėje.
Popiet
važiuosime į vietos knygynėlį,
kur dvylika bičiulių palydės
kukliais plojimais jo eiles. Aš niekad
neklausiau, kur jis gimęs, bet manoji
provincija ir jam nesvetima .
Beje, visi klausytojai iš to
kraštovaizdžio, iš mūsų laiko juostų.
Skirtingos lemtys. Pavyzdžiui, kertėj
nuo saulės prisimerkęs ponas V.
Jis kartkartėm prisimena, kaip bėgo
kaitriu duobėtu grindiniu stotin,
kuri vylingai tolo, lyg miražas
tarp cementinių blokų. Perone
jau nebebuvo konsulo - prieš porą
dienų (o gal tik valandų) atleistas
iš pareigų, jis kuitėsi kupe,
bet persisvėręs per vagono langą,
dar spėjo negrabiai pasirašyti
ant išganingo popieriaus. Kita
dalia ištiko advokato sūnų
A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
pasienio klojime, tačiau įkliuvo
(nuo tų laikų pety paliko randas -
atsitiktinė durtuvo žaizda).
Paskui jis vertė taigoje egles
ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
kirtėjo amatą, jog vykdė normą
už du - save ir motiną, kuri
nepajėgė pramokti vyrų triūso.
Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
bet tai kita istorija. Trečiasis,
čionykštis psichiatras M ., nemėgsta
kalbėti apie prismardintą urvą,
kur jis (drauge su dvidešimt šešiais
iš pusės tūkstančio) išvengė galo.
Kai trūkus aptvarams išsibėgiojo
sargyba, zonon įžlegėjo tankas -
griausmingas išvaduotojas, netrukus
pavirtęs prievaizdu. Bet, ačiū Dievui,
anuo metu dar buvo nesunku
nuo jo pabėgti. Netgi tam, kas mirė
kelis kartus .
Pargrįžtame namo.
Bičiulis kiek apsunkusia ranka
bemaž kaip pernai sukinėja vairą.
Jis žino gal daugiau už tą trijulę.
O pagaliau aš irgi iš tenai.
Nealpęs barake, nekirtęs miško,
aš vis dėlto gimiau toj laiko juostoj.
Nes kontinentai keičiasi lėtai:
beveik tie patys pėdsakai tinklainėj,
nors gal tenai, kur jie regėjo mūrą
ar žiburį, man švietė tuštuma.
Aš užgriebiau gal trečdalį to amžiaus,
tačiau ir jo gana. Bet štai sodyba ,
stulpai ir gebenės, medinė siena,
dosningai apdrėbta šviežiais dažais,
ir laikraštis ant vėstančios vejos
su nuotraukomis iš Balkanų fronto.
Greičiausiai nieko kito ir nėra,
vien įspaudai, vien nepatvarios žymės
asfalte, smėly, sąmonėj, pasuos
ir kūnuos. It netylanti griūtis,
jas antrina ir stelbia naujas laikas.
Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
mirtis, atėjus deramu metu,
lyg atvirukai, sąskaitos, lyg svečias
į pobūvį su austrėm ir krevetėm.
Ant stalo tuščias butelis. Naktis,
sušlavus trupinius, užbaigia puotą.
Miestelis knarkia. Katerių žibintai
ir žvaigždės susilieja su dangum.
Lentyną liečia pirmas spindulys,
ir į Kanados pusę skrenda gulbės.
• Можлива допомога "Майстерням"
Публікації з назвою одними великими буквами, а також поетичні публікації і((з з))бігами
не анонсуватимуться на головних сторінках ПМ (зі збігами, якщо вони таки не обов'язкові)
"LA BAIGNEUSE"
• Перейти на сторінку •
"ATSIGRĘŽĘS TIES RIBA
(Той, що оглянувся на межі) посв. А.К."
• Перейти на сторінку •
"ATSIGRĘŽĘS TIES RIBA
(Той, що оглянувся на межі) посв. А.К."
Про публікацію
